Bernardinai.lt. L. Andrikienė: Saakašvilis prieš Porošenką ir atvirkščiai: kas slepiasi užkulisiuose?

www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-09-06-saakasvilis-pries-porosenka-ir-atvirksciai-kas-slepiasi-uzkulisiuose/163504

Dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė

Buvęs Gruzijos prezidentas ir buvęs Ukrainos Odesos srities administracijos vadovas Mikhaelis Saakašvilis, iki liepos 26 dienos – Ukrainos pilietis, o šiuo metu – asmuo be pilietybės, rugsėjo 10 d. bandys laimę grįždamas į Ukrainą. Jau paskelbta, kad į Ukrainą jis bandys patekti iš Lenkijos, jo facebooke paskelbtas sienos perėjimo punkto pavadinimas.

Šis būsimas įvykis prikaustė stebėtojų dėmesį. Mat Ukrainos prezidentas Petro Porošenka liepą pasirašė dekretą, kuriuo savo buvusiam sąjungininkui de facto atėmė pilietybę. M. Saakašvilis tuo metu buvo trumpam išvykęs į JAV. Kas įvyks, kai M. Saakašvilis bandys kirsti Lenkijos-Ukrainos sieną, neaišku.

M. Saakašvilis yra spalvinga asmenybė, buvęs Gruzijos prezidentas, daug nuveikęs reformuojant posovietinę Gruziją. Prieš keletą metų atvykęs padėti karo kamuojamai Ukrainai, jis susidūrė su netikėtomis kliūtimis, bandant išrauti korupciją Ukrainoje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad P. Porošenkos ir M. Saakašvilio tikslai ir priešai buvo ir turėtų būti tie patys. Po 2008-ųjų Rusijos agresijos prieš Gruziją nenuolaidusis, Gruzijos žemių vientisumą be kompromisų gynęs M. Saakašvilis tapo asmeniniu Kremliaus šeimininko V. Putino priešu. Tikriausiai V. Putinas panašius jausmus puoselėja ir Ukrainos prezidentui P. Porošenkai.

Būdamas Gruzijos prezidentu 2004–2013 metais, M. Saakašvilis labai daug nuveikė kovodamas su korupcija. Iki šiol sklinda beveik legendos, kaip jam pavyko korumpuotą Gruzijos policiją paversti pavyzdine institucija.

Šia M. Saakašvilio patirtimi pabandė pasinaudoti ir P. Porošenka, tapęs Ukrainos prezidentu. Nors man keistai atrodo užsieniečių skyrimas Ukrainos ministrais ar kitais aukščiausio rango pareigūnais, M. Saakašvilio paskyrimas Odesos srities gubernatoriumi 2015 m. aiškinamas tuo, jog prezidentui P. Porošenkai reikėjo žmogaus, turinčio patirtį kovojant su korupcija, tikru Ukrainą ėdančiu vėžiu. Tuo pat metu M. Saakašvilis gavo ir Ukrainos pilietybę.

Gruzijos pilietybės M. Sakašvilis neteko 2015 metais. Gruzijoje jis iki šiol kaltinamas visa puokšte tariamų nusikaltimų. Kaltinimus M. Saakašvilis neigia. Ir ne vien jis. Interpolas taip pat atsakė neigiamai į Gruzijos prašymą įtraukti M. Sakašvilį į ieškomų asmenų sąrašą. Ukraina 2015 metais atsisakė išduoti M. Saakašvilį Gruzijai, motyvuodama tuo, kad buvęs prezidentas persekiojamas dėl politinių motyvų. Iki šiol nėra ir nė vieno Gruzijos teismo sprendimo, įrodančio buvusio prezidento kaltę.

O šiais metais tapo aišku, kad M. Saakašvilis užsitraukė P. Porošenkos nemalonę. Šiuo metu jis jau nebėra Ukrainos pilietis, jo ekstradicijos jau nebestabdo jokios Ukrainos teisinės normos. Kokia juoda katė perbėgo tarp dviejų prezidentų? Kas yra viso to užkulisiuose, kieno “plaukuota ranka” bando P. Porošenkos rankomis sunaikinti M. Saakašvilį kaip politiką ir politinį lyderį? Kam tai naudinga?

Nepritariu tokiems Ukrainos valdžios veiksmams – nei pilietybės atėmimui, nei galimam M. Saakašvilio išdavimui Gruzijai. Ir M. Saakašvilis, ir P. Porošenka yra mano politinės šeimos nariai. Dar šių metų kovą visi kartu dalyvavome Valetoje (Malta) vykusiame Europos liaudies partijos lyderių susitikime.

Manyčiau, kad didesnė atsakomybė už šį absurdišką konfliktą tenka Ukrainos prezidentui. Visų pirmą, sunkiai suvokiamas nekonstitucinis sprendimas atimti pilietybę iš buvusio politinio sąjungininko, paverčiant M. Saakašvilį asmeniu be pilietybės. Ši situacija tarsi tyčia sukurta pamaloninti Kremlių ir M. Saakašvilio politinius oponentus Gruzijoje, tokius, kaip B. Ivanišvilis, didžiausias privatus “Gazpromo” akcininkas, vis dar didžiausias politinis autoritetas Gruzijoje.

Beje, M. Saakašvilis viešai apkaltino korupcija patį P. Porošenką bei jam artimus oligarchus. Šių kaltinimų niekas oficialiai nepaneigė. Matyt, nematė reikalo. O reikėtų, nes ES vienu balsu tvirtina, jog reformoms Ukrainai labiausiai trukdo korupcija. Tačiau grįžkime prie M. Saakašvilio veiklos Ukrainoje ir pabandykime atsekti kelią, atvedusį į Saakašvilio – Porošenkos konfliktą.

2016 m. lapkričio mėnesį M. Saakašvilis atsistatydino iš Odesos srities administracijos vadovo pareigų, viešai pareikšdamas, jog pats P. Porošenka remia „korumpuotus Odesos srities klanus“. P. Porošenka priėmė M. Saakašvilio atsistatydinimą iš gubernatoriaus posto, be to, atleido jį iš savo paties visuomeninio patarėjo pareigų. Tačiau tai nesustabdė buvusio Gruzijos prezidento. Jis įkūrė „Naujų jėgų“ partiją, kurios tikslas – dalyvauti parlamento rinkimuose. Kai kurių sociologinių apklausų duomenimis, jau 2017 m. balandį naujasis darinys turėjo apie 18 proc. rinkėjų paramą.

Vargu, ar tai sužavėjo P. Porošenką. Tačiau tik Ukrainos piliečiai gali vadovauti politinėms partijoms bei būti renkami į parlamentą. Todėl daug apžvalgininkų pilietybės atėmimą iš M. Saakašvilio vertina kaip P. Porošenkos žingsnį lengva ranka atsikratyti politinio konkurento.

Jei taip yra iš tiesų, įrodinėti, kad Ukraina tebėra teisinė valstybė, bus sunku. O tai jau kelia rimtą susirūpinimą ne tik Ukrainoje, bet ir Europos Sąjungoje, nuoširdžiai remiančioje Ukrainą. Buvęs Švedijos premjeras ir P. Porošenkos patarėjas Carl’as Bildt’as pareiškė, kad pilietybės atėmimas iš politinių oponentų prieštarauja bet kokiems civilizuotiems, visuotinai pripažįstamiems demokratijos principams.

Baigdama pastebėsiu: prezidentas P. Porošenka dar turi laiko sprendimams ir gali leisti M. Saakašviliui kreiptis į teismą Ukrainoje ir užginčyti prezidento dekretą. Dar yra laiko, tiesa, nedaug, nesutarimus išsiaiškinti civilizuotai.

Ir vis tik apmaudu. Jeigu kas nors ir laimi šioje situacijoje, tai be abejonės yra Kremlius, kuris, manau, jau dabar trina rankas, stebėdamas dviejų lyderių, buvusių sąjungininkų konfliktą.

Dr. Laima Andrikienė, Europos Parlamento narė