Laimos Andrikienės interviu „Šilutės naujienoms"

Briuselis, 2008 01 09

„Š.N.": Jūsų gimimas sausio 1-ąją buvo nuostabi dovana Jūsų tėveliams. O kokios buvo įsimintiniausios Jūsų gimtadienių šventės ir dovanos?

L.L.A.: Pačios pirmosios - 1958-ųjų - savo sausio 1-osios aš, žinoma, neprisimenu, tačiau Mama ir Tėtė puikiai prisimena. Jie pasakoja, kad Tėtė savo pirmagimės tą Naujųjų metų naktį lūkuriavo vaikščiodamas aplinkui Druskininkų ligoninę, ir kai jam pranešė, kad gimė dukra, Tėtė parėjo į namus ir pranešė namuose nekantriai laukusiai Močiutei, mano Mamos mamai: „Mama, dabar jau galime švęsti: turime dukrą!". Taigi, tuos naujuosius aš ir Mama šventėme ligoninėje, o Tėtė su Močiute - namuose. Niekada nesu savo gimtadienio šventusi viena, visada buvau draugų ar artimųjų apsupta, ir tuo džiaugiuosi.
O mano gražiausias gimtadienis tikrai buvo šis, penkiasdešimtasis, kurį švenčiau Ispanijos sostinėje Madride su man brangiausiais žmonėmis. Gaila, kad Mama dėl sveikatos negalėjo važiuoti, tuomet ir Tėtė, nors ir labai norėjo dalyvauti šventėje, pasiliko su ja Vilniuje, nenorėdamas palikti per Naujuosius metus vienos. O aš Ispanijoje buvau su tais, kurie mane mylėjo ir rėmė ir tada, kai man sekėsi, ir tada, kai nesisekė. Buvau su tais, kurie nepaliko manęs jokiomis aplinkybėmis vienos: buvo kartu tada, kai buvau populiari ir kai buvau nepopuliari, nemylima. Tokių brangių žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Valstijose, Anglijoje, kitose šalyse turiu nemažai, tačiau šį kartą kartu buvo dvi dešimtys mano svečių.
Fiesta de Laima - taip mano kolegos ispanai iš Europos Parlamento, padėję surengti man šventę, pavadino mūsų dvi paras trukusias linksmybes Tolede ir Madride, ir visa tai tapo tikrai nepamirštama švente. Buvau apsupta gražių, mylimų žmonių, visi buvome apgaubti kažkokios sunkiai nusakomos naujametinės nuotaikos, ispanų žavesio. O didžiausias siurprizas, dovana - į mano gimtadienio vakarienę Madride, Karališkojo teatro „Artūro" restorane atsiųsta kolegos ispano, Europos Parlamento nario dovana - operos dainininkas, kuris mums visiems atliko keturias operų arijas, jomis pasakydamas daug daugiau, nei būtų galima pasakyti žodžiais.
Žinau, jaunimėlis, kuris skaitys šias eilutes, galvos: kokie ten malonumai sulaukus penkiasdešimties?! O aš palinkėčiau visiems sulaukti tokio jubiliejaus, tai - tikrai auksinis jubiliejus! Neveltui jis taip vadinamas.

„Š.N".: Sutikdama jubiliejų gal galite prisiminti svarbiausius Jūsų gyvenimo įvykius, o gal ir tokius, kurie buvo sunkiausi?

L.L.A.: Šia proga drįsiu pasiūlyti visiems gražią tradiciją: kai naujųjų metų naktį lauksite vidurnakčio, metų virsmo, būtinai vieni su kitais pasidalinkite tuo, kuo praėję metai Jums buvo geri, įsimintini, pasidalinkite pačių gražiausių, nuostabiausių praėjusių metų akimirkų prisiminimais. Gal kažkuris sutiko meilę, kitas gal būt uždirbo daug pinigų, trečiam gal koks įvykis ar sutiktas žmogus sužadino naujas viltis ir tikėjimą, kad gyvenimas yra gražus, ketvirtas gal surado įdomų darbą, ėmėsi prasmingo projekto, penktajam gal gimė pirmas anūkėlis... Pamatysite, kokia nuostabi tampa tokia naujųjų metų naktis, kai prisimeni ne tik savo gražiausias praėjusių metų akimirkas, bet ir tų žmonių, kuriuos myli, brangini ar tiesiog pažįsti. Kartu sudėtas gerumas, laimė, pasisekimas yra puiki paskata nesustoti, ryžtis įveikti didesnes viršukalnes, imtis didelių darbų, siekti aukštų tikslų.
Jei kalbėtume apie visą mano gyvenimą, tai man svarbiausi gyvenimo įvykiai buvo sūnaus gimimas 1983-aisiais ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990-aisiais. Po jų man svarbūs dar keli įvykiai ar asmeninio gyvenimo etapai: darbas Europos reikalų ministre 1996-1998 metais, Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą ir NATO 2004-aisiais, dar kai kurie man svarbūs ir malonūs dalykai.
O jei apibendrinčiau savo politinę biografiją, tai mano kelyje buvo trys viršukalnės, kurias pavyko įveikti: Kovo 11-osios Akto Nepriklausomybės atkūrimo signatarė, Europos reikalų ministrė ir Europos Parlamento narė.
Mokslinėje biografijoje - disertacijos gynimas 1986 m., darbas Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekane 2003-2004 m. ir Kingstono universiteto garbės daktarės vardo suteikimas 2007 m. sausį už indėlį plėtojant naująją Europos žinių visuomenę.
Beje, apie savo gyvenimą baigiu parengti trijų tomų leidinį bendru pavadinimu „Aš, Laima Liucija Andrikienė, prisiekiu...". Šie žodžiai - pirmieji priesaikos Lietuvos valstybei žodžiai, jie geriausiai nusako mano gyvenimo tikslus ir prasmę. Mano politinė biografija - trilogija - turėtų pasirodyti prieš Vasario 16-ąją, ir jei sklaidydami šią knygą už politikės ir mokslininkės fasado pajusite gyvą žmogų, atrasite tikrąją Laimą - moterį, mamą, seserį, dukterį - jausiuosi savo tikslą pasiekusi.

„Š.N.": Anksčiau Jūs ne kartą lankėtės Šilutėje, o dabar tikriausiai darbai neleidžia parvažiuoti į Lietuvą kada panorėjus. Kokių linkėjimų ir ateities prognozių galite atsiųsti šilutiškiams ir visai Lietuvai iš Briuselio?

L.L.A.: Lietuvoje aš būnu kiekvieną savaitę, tik iki Šilutės kelelis neatveda... Tiesa tai, kad darbų ir reikalų netrūksta, ir parvažiavus į Lietuvą dažnai pasijuntu kaip voverytė, besisukanti rate...
Jei kas nors pakvies, būtinai į Šilutę atvažiuosiu, tikrai senokai tuose kraštuose buvau. Kai atšils, kai iš šiltųjų kraštų ims paukščiai į Tėvynę grįžti, pažadu: ir aš į Šilutę atkeliausiu.
O su prognozėmis reikia būti labai atsargiems: juk sako, kad žmogus planuoja, o Dievulis danguje atlaidžiai šypsosi...
Todėl apsiribosiu palinkėjimais, bet linkėsiu iš visos širdies, tai yra taip, kad visi linkėjimai išsipildytų.
Taigi, linkiu trijų dalykų: pirma, 2008-aisiais mūsų laukia Seimo rinkimai, todėl linkiu išsirinkti protingą ir sąžiningą valdžią. Ta proga linkiu, kad naujasis Seimas būtų daug geresnis, jaučiantis, suprantantis Lietuvą, o ne visą kadenciją besiaiškinantis tarpusavio santykius, kuris iš jų yra didesnis Lietuvos patriotas, kuris labiau Lietuvą myli.
Antra, linkiu, kad lietuviai būtų vieni kitiems atlaidesni, pakantesni, labiau brangintų ir mylėtų vieni kitus. Linkiu, kad Lietuva gyventų kaip viena didelė šeima, kurioje seni ar sergantys sulaukia reikalingos paramos ir pagarbos, kurioje jauniems pakanka vyresniųjų globos ir meilės, rūpesčio jų ateitimi, o visi, kurie yra pajėgūs dirbti, turi galimybę dirbti ir uždirbti tiek, kad mokytojui, medicinos sesutėms, slaugėms nereikėtų skaičiuoti, ar pakaks duonai iki kito mėnesio atlyginimo, kad pensininkui nereikėtų svarstyti: jei nusipirksiu reikalingus vaistus, ar bepakaks susimokėti už šildymą ir maistui. Atrodo, taip viskas paprasta, juk nekalbame apie jokią prabangą, tai nejau mes nepajėgūs to padaryti?
Ir trečia: linkiu kiekvienam ir visiems būti laimingiems, visada su savimi turėti Meilę, Viltį ir Tikėjimą.
Ir pamatysite: mūsų žemėje bus gera gyventi!

Interviu išspausdintas laikraštyje "Šilutės naujienos"