Laimos Andrikienės interviu „Alytaus naujienoms"

2007 m. gruodžio 20 d.

G.V.: Netrukus Jūs atversite ne tik naujų metų kalendorių, bet ir naują savo gyvenimo knygos jubiliejinių metų puslapį. Juk iš tikrųjų yra nedaug tokių žmonių, kurie gimė pirmojo metų mėnesio pirmąją dieną. Šiandien apie tokius rašo laikraščiai, rodo televizija. Ar vaikystėje pagalvojote, jog kada nors Briuselyje ginsite Lietuvos interesus, žmogaus teises?

L.L.A.: Teisybę pasakius, tai aš gimiau ne pirmojo metų mėnesio pirmąją dieną, ne sausio 1-ąją, o naujųjų metų naktį, penkiolika minučių iki vidurnakčio. Tačiau gimus mergaitei Druskininkų daktarai nutarė mergaitės metais nesendinti (kažin, ar ir dabar taip būna?), ir užrašė, kad gimiau 1958 m. sausio 1 dieną. Taigi, naujųjų metų naktį švęsiu gražų jubiliejų, pirmą tikrą savo jubiliejų. Žinote, man ir pačiai keista, dar neapsipratau su tuo faktum bet tur būt visi panašiai jaučiasi tokiu atveju...
Vaikystėje mano pasaulis apsiribojo Druskininkais, kurie man tuomet atrodė labai didelis miestas, pilnas žmonių, o jei dar pridėtume poilsiautojus, kurie iš visos sovietijos suvažiuodavo į Druskininkų sanatorijas, tai mano gimtasis mietas man atrodė kaip koks didmiestis.
Mano pasaulėlis buvo tėvai, brolis Juozas, mūsų Močiutė, kiemo draugai - Kvaraciejų Petras, gretimame name gyvenęs mūsų pusbrolis Saulius (Galdikas), Arūnas (Degutis – dabartinis Europos Parlamento narys), broliai Arūnas ir Algis (Budeliai), Smaliukų Antanukas, Gruzdžių vaikai (o jų buvo daug), Juknevičių Juozas ir dar keli. Mano pasaulis buvo ir kelias iš namų į vaikų darželį, vėliau – į mokyklą, mūsų kiemas, kuriame žaisdavome panašaus amžiaus 9 berniukai ir viena mergaitė Laimutė Galdikaitė. Ir dar dangus, į kurį mėgau ir dabar mėgstu žiūrėti ir dieną, ir naktį. Naktį tyrinėdavau žvaigždes, o dienomis – debesų formas, ir keistas dalykas – šitas pomėgis išliko iki dabar... Apie jokius briuselius tuomet nesvajojau, bet prisimenu, kad ant mūsų namuose buvusio didelio radijo imtuvo buvo surašyta daug miestų pavadinimų ir radijo bangų skaičiai, tai ten rasdavau miestų labai keistais pavadinimais, pavyzdžiui, Saarbriukeną, Madridą, ir galvodavau: kažin, kur tokie miestai yra?.. Tuomet nė sapne nesapnavau, kad dirbsiu Briuselyje. Mano svajonė buvo tapti mokytoja, panašia į mano pirmąją mokytoją Druskininkų 1-ojoje vidurinėje mokykloje Emiliją Vidūnienę, kuri man buvo pati gražiausia, geriausia, švelniausia ir elegantiškiausia. Labai norėjau būti panaši į ją, ir tas geras jausmas - ne tik pagarba, bet ir meilė mokytojams apskritai - išliko visam gyvenimui.
O dėl kalendoriaus ar naujo gyvenimo puslapio, tai mes visi kasdien rašome savo gyvenimo knygą. Kiekvienas ir kasdien. Gyvenimo pabaigoje gali atsigręžti atgal ir paskaityti, ką ten sugebėjai surašyti...

G.V.: Gyvenime ypač Atgimimo laikais nevengėte iššūkių, netupėjote užkrosnyje. Laikėte ir tebelaikote viešumo, atsakomybės ir garbės egzaminą. Ar darbas EP tapo gyvenimo būdu? Jeigu taip, tai kodėl?

L.L.A.: Gal tiksliau būtų paklausti, ar politika tapo mano gyvenimo būdu, nes darbas Europos Parlamente, nors ir skiriasi nuo darbo Seime, yra politiko darbas. Bet, žinote, manyje tūno ne tik žmogus, kuriam labai patinka politika. Kai mane pavadina politike, aš kažkodėl susigūžiu, nes visų pirma esu mokslo žmogus. Į politiką atėjau iš mokslinio darbo, 2000-2004 m. vėl buvau sugrįžusi į universitetą, dirbau mokslinio instituto direktore, fakulteto dekane Lietuvos teisės (dabar – Mykolo Romerio) universitete, ir pastebiu, kad rašau, kalbu, net politines situacijas analizuoju, tyrinėju remdamasi moksliniais metodais.
Turiu prisipažinti: darbas Europos Parlamente man įdomus. Kita vertus, jei nebūtų įdomus, tai manęs niekas darbe nuo 9 val. ryto iki 22 ar 23 val. vakaro surištos neišlaikytų! Kad atiduotumei beveik visą save, sau ir artimiausiems žmonėms pasilikdamas labai nedaug, darbas turi iš tiesų patikti. Taip ir yra. Todėl galima sakyti, kad tai yra ir mano gyvenimo būdas. Tačiau esu ir dukra, sesuo, mama, man rūpi tie patys dalykai, kurie rūpi kiekvienai moteriai, kiekvienai mamai.

G.V.: Moteris – politikė Lietuvoje dar skamba nelabai išdidžiai, tačiau Jūs laužote mąstymo ir veiklos stereotipus, atrodo, gana sėkmingai. Jūsų sėkmės formulė?

L.L.A.: Ach, ta laimė, laimės paukštė, visi svajoja ją pagauti, ar ne? Visi nori būti laimingi ir sėkmingi, to ir reikia linkėti visiems, ir ne tik prieš Kalėdas ar Naujuosius Metus...
...Mes visi svajojame. Tačiau vieni svajodami tiesiog laukia, kad svajonė ims ir išsipildys, ir tada jie bus laimingi. Kiti svajodami tiki, kad svajonė išsipildys, nes kiti žmonės kažką gero padarys. Aš gi esu iš tų, kurie svajodami sunkiai, atkakliai, užsispyrę dirba, kad svajonė taptų tikrove. Kitaip sakant, mano sėkmės formulė yra darbas: kasdienis, nuoseklus, kantrus. Manau, tik todėl įveikiau tris viršukalnes savo gyvenimo kelyje: esu Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atstatymo Akto signatarė, buvau ministrė (pirmiausia – Pramonės ir prekybos, vėliau – Europos reikalų), dabar esu europarlamentarė.
Beje, nepamirškite: esu Ožiaragis, Žemės ženklas, abiem kojom tvirtai besiremiantis į Žemę, tačiau turintis aiškius tikslus ir jų siekiantis.
Ar bus dar viena viršukalnė, pagyvensime – pamatysime. Tačiau kadangi esu nepataisoma optimistė, tai jei nebematysiu nė vieno kalnelio horizonte, į kurį dar galėčiau įkopti, susipilsiu dirbtinį kalną ir jį įveiksiu. Nes kol gyvename – turime judėti, eiti pirmyn. Ir turime būti Šviesos, ne Tamsos vaikai!

G.V.: Praėjusią vasarą Europos Parlamente balsavote už oficialų degtinės apibrėžimą. Ar taip jau buvo svarbu, iš kokių ingredientų gaminami svaigalai?

L.L.A.: Tai nejau turėjau nebalsuoti?! Atvirai pasakius, tai man asmeniškai degtinė nėra svarbus dalykas, aš jos negeriu. Tačiau kai matau, kad Lietuvos degtinės gamintojai, kurie gamina kokybišką produktą, gali būti išstumti ne tik iš Europos, bet ir viso pasaulio rinkų su gėrimais, kurie pagaminti iš uogų ir vaisių ir tik pretenduoja vadintis degtine, tai man tai patikti negali. Todėl ir balsavau, ir dar kalbelę ta proga Europos Parlamente pasakiau. Tegul kiti gamina gėralus iš uogų ir vaisių, bet tegul etiketėje ant butelio nerašo, kad tai degtinė. Tegul taip ir užsirašo: spiritinis gėrimas, pagamintas iš persikų, vynuogių ar dar ko kito.
Tačiau jei jau paklausėte apie degtinę, tai pasakysiu: lietuviai turi išmokti gerti kultūringai. Turi išmokti gerti taip, kad nepasigertų. O dar svarbiau – kad išgėrę nesėstų už vairo. Kitaip mūsų Tautos laukia nekokia ateitis...

G.V.: Apie ką kalba Briuselyje susitikusios dvi iškilios Lietuvos moterys – Laima Andrikienė ir Dalia Grybauskaitė. Gal apie prezidento rinkimus ar Lietuvos šokių dešimtuko peripetijas?

L.L.A.: Tai paklausėt! Žinoma, kad apie pinigus! Ir ne savus, o Europos Sąjungos!
O jei rimtai, tai kalbame apie darbą, apie ES biudžetą ir, žinoma, Lietuvą. Tiesa, kai Dalia atvyko į Briuselį ir tapo komisare, aš irgi buvau tik prieš kelis mėnesius pradėjusi darbą Europos Parlamente. Buvome susitikę ilgesniam pokalbiui, išsiaiškinome, kas mums labai svarbu, o kas mažiau. Per trejus metus buvome susitikę ne kartą – ir Europos Parlamento Biudžeto komiteto posėdžiuose, ir prezidentūroje Lietuvoje, ir Europos Parlamente Strasbūre, ir lėktuve, skrendančiame iš Briuselio į Vilnių... Atvirai pasakau: mes susitikę neaptarinėjame pažįstamų, nekalbame apie madas ar pirkinius, bet dažniausiai kalbamės apie Lietuvos problemas ir reikalus. Labai neromantiškas atsakymas, ar ne? Bet už tai teisingas!

G.V.: Druskininkai - Jūsų gyvenimo užutėkis ar ...

L.L.A.: Druskininkai – mano gimtinė, mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės miestas. Mano pirmosios meilės miestas.
Druskininkai, kol ten gyveno tėvai, kurie dabar jau septynerius metus gyvena su manimi Vilniuje, tikrai buvo mano užutėkis, mano ramybės uostas. Tame mieste stebėtinai greitai užgydavo visos žaizdos, ne tik kūno, bet ir sielos.
Visada miela grįžti į tą miestą, kuriame atpažįsti tai, ko miesto svečiai ar nauji gyventojai neįvertina. Tiesa, kaskart ir pasigendu kažko, ko jau nebeliko: senų namų, kur buvo man pažįstamų žmonių gyvenimai, medžių, senų šaligatvio plytelių... Visokių mielų senų smulkmenų, kurios gal tik man vienai kažką reiškė...

G.V.: Ko norėtumėte palinkėti Kalėdų ir Naujųjų Metų proga „Alytaus naujienų” skaitytojams?

L.L.A.: Linkėsiu to paties, ko palinkėjau ir savo artimiausiems draugams: ramybės ir jaukumo namuose, gerumo ir šventinės nuotaikos širdyje Jums ir Jūsų brangiausiems žmonėms 2008 - aisiais!
Ir dar: seniesiems metams baigiantis visi, kurie tą naktį būsite kartu, prisiminkite praėjusius metus, bet prisiminkite tik gražiausias 2007-ųjų metų akimirkas ir pasidalinkite tais prisiminimais su kartu esančiais. Pamatysite, kaip gera dar kartą pasidžiaugti savo ir kitų žmonių sėkme, džiaugsmu, atėjusia meile, kūdikio gimimu!
Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės!

Kalbėjosi Gediminas Vaitekūnas
Interviu spausdintas laikraštyje "Alytaus naujienos", 2007 m. gruodis