Laima Andrikienė: Apie svajones, realybę ir kelrodes žvaigždes

Interviu su europarlamentare dr. Laima Andrikiene paskelbtas internetinėje svetainėje www.bernardinai.lt bei laikraštyje „Kupiškėnų mintys", taip pat Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga" ir kiek trumpesnis variantas -  „Tėvynės sąjungos žiniose".

2007-12-28

Laima Liucija Andrikienė, viena nuosekliausiai karjerą darančių moterų Lietuvoje, šiemet švenčia savo brandos jubiliejų. Ypatinga ir gimimo data - 1958 01 01. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatė, dviejų kadencijų LR Seimo narė, LR pramonės ir prekybos ministrė, Europos reikalų ministrė. Mokslininkė, socialinių mokslų daktarė, Kingstono universiteto (D. Britanija) garbės daktarė. Šiuo metu ji - Europos Parlamente sėkmingai atstovaujanti Lietuvos interesus politikė. Apie nueitą gražų ir prasmingą kelią, šiandienos iššūkius ir kalbamės su ponia Laima.

Gerbiama Laima, galite kompetentingai diskutuoti ekonomikos, politikos, žmogaus teisių, lobistinės veiklos klausimais, reikalaujančiais aštraus, vyriško loginio mąstymo. Iš kitos pusės esate ypatingai moteriška, turinti visas prigimtines moters savybes – intuiciją, įžvalgumą, išmintį, jautrumą, grožį. Sakykite, kuo daugiau realiame gyvenime remiatės – kitų tvirtais pečiais ar savo pačios?

L .Andrikienė: Tikrai nesu tobula, ir už netobulumus, klaidas save teisiu daug griežčiau, nei tai daro kiti. Kita vertus, per penkiasdešimt metų kiekvienas spėjame save neblogai pažinti, žinome, ko galime iš savęs pareikalauti, o apie ką galime tik pasvajoti. Sau esu reikli, ir tai stumia mane pirmyn. Taigi, atsakyti į Jūsų klausimą galėčiau paprastai: remiuosi savo jėgomis ir sugebėjimais, o svarbiausia – daug dirbu. Dirbu neskaičiuodama darbo valandų, bet taip dirbti galima tik tada, kai tas darbas yra mielas, kai jis prie širdies. Kitaip manęs darbe - pastaruosius trejus metus Europos Parlamente – nuo aštuonių ar devynių ryto iki dešimtos ar vienuoliktos valandos vakaro ir surištos niekas neišlaikytų... Taip dirbau ir ministre būdama, taip daugelis dirbome ir Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime. Taip, beje, dirbau ir tada, kai rašiau disertaciją, kai vadovavau mokslinio tyrimo institutui ar universiteto fakultetui.

Esu iš tų, kurie turėdami svajonę nelaukia, kad kas nors atneš ją kaip torto gabalą ant lėkštelės, ar tikisi, kad be jokių pastangų ta svajonė ims ir išsipildys. Esu iš tų žmonių, kurie svajodami kantriai, nuosekliai, užsispyrę dirba, kad svajonė virstų tikrove.

Nepamirškite: esu Ožiaragis, Žemės ženklas, abiem kojom tvirtai stovintis ant žemės. Tačiau ir Ožiaragis svajoja... Ožiaragiai turi tikslus ir jų atkakliai siekia. O kadangi dar esu ir nepataisoma optimistė, tai be darbo, veiklos nenusėdžiu. Ir tikrai žinau, kad jei vieną gražią dieną horizonte nebematysiu kalno ar bent kalvelės, į kurią dar galėčiau įkopti, tai supilsiu dirbtinį kalną ir jį įveiksiu. Net jei tam prireiks didelių valios pastangų. Nes kol gyvename – turime judėti, ir tik pirmyn, į Šviesą ir Tiesą.

Kita vertus, esu tik žmogus, moteris, mama, dukra, sesuo, ir viskas, kas žmogiška, man nesvetima. Mano gyvenimas nėra paprastas, jame keisčiausiu būdu susipina viskas: ir skausmas, ir džiaugsmas, ir didelė meilė, ir begalinis liūdesys, ir sėkmės, ir nesėkmės, ir dideli atradimai, ir praradimai.

Gyvenime, savo darbe sutinku daugybę žmonių, ir svarbiausia – daug gerų žmonių. O tai yra didelė dovana, nes su gerais žmonėmis galima daug gerų, prasmingų darbų atlikti. Aplinkiniuose atpažįstu ne tik pliką materializmą, naudos siekimą, bet ir pasiaukojimą, atsidavimą, meilę, ir man su tokiais žmonėmis dirbti gera.

Gal įvardintumėte tas kelrodes žvaigždes, kurios grindžia Jūsų kelią į išmintį?

L. Andrikienė: Klausiate apie žvaigždes, o juk vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų – stebėti dangų. Naktį aš dairausi į dangų, ieškodama žvaigždynų, o dienomis man patinka „ganyti“ debesis: tyrinėju debesų formas, man jie primena visokius padarus, figūras. Vaikystėje tai buvo vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų, taip pasiliko ir iki šiolei, tik laiko tam vis mažiau ir mažiau...

O mano kelrodės žvaigždės yra Jums visiems gerai pažįstamos, tai - TIKĖJIMAS, MEILĖ IR VILTIS. Noriu, kad jos man kelią rodytų, kelyje lydėtų. Noriu, kad ir mano sūnui jos kelią nušviestų.

Ir dar - LIETUVA. Ji mano didžiausia žvaigždė, mano tikslas, darbų prasmė. Žinau, kad kokiam labai pragmatiškam žmogui tai gali atrodyti keistai, gal dirbtinai, bet tokia esu, tokia ir pasiliksiu.

Tiesa, baigiu spaudai parengti knygą, tiksliau – tris knygas, trilogiją, kuri vadinsis „Aš, Laima Liucija Andrikienė, prisiekiu...“. Tai – priesaikos Lietuvos Respublikai pirmieji žodžiai, ir kai galvojau, kaip galėtų vadintis mano politinė biografija, nieko geresnio nesugalvojau. Tikiuosi Lietuvos skaitytojui trilogiją pristatyti jau kitų metų sausio – vasario mėnesį. Ir jei skaitytojai matys ne tik politikę, mokslininkę, bet ir tiesiog žmogų, moterį, tuomet jausiuosi savo tikslą pasiekusi.

Kiek žemiškesnis klausimas. Brangstant kasdieniniam stalui būtiniausių produktų krepšeliui, imame pastebėti, kad valdžia ir politika netinkamai reguliuoja ekonominius procesus. Žmogui, ypač vidutiniam, nėra lengva rasti tuose politiniuose - ekonominiuose procesuose bent kiek patikimesnius vertybių orientyrus. Kas, Jūsų galva, daugiausia blokuoja ir stabdo tą šviesos ieškantį žvilgsnį šiandieninėje Lietuvoje? Kaip išlikti oriems, sotiems, tvirtom šaknim ir tiesiais stuburais?

L.Andrikienė: Paskutinysis Jūsų klausimas – ko gero tas, kuris ir man ramybės neduoda. Nelengvas klausimas, nelengva užduotis išlikti oriam ir tiesiu stuburu, kai artimiausi žmonės ko nors stokoja, ypač kai jie stokoja ne prabangos, o kasdieniam gyvenimui būtinų dalykų. Prisimenu, kaip 2000 metais pralaimėjusi Seimo rinkimus po daugiau nei vienuolikos metų darbo vyriausybėje ir Seime tapau bedarbe. Keistas jausmas, kai daug dirbusiam žmogui rytą nebereikia eiti į darbą, nebereikia niekur skubėti, o darbo paieškos nėra sėkmingos. Šeimos santaupos tirpsta, nebežinai, ko griebtis, o nužemintai lankstytis negali ir nenori. Jei dar būtumei vienas, o čia šeima, vaikas, seni tėvai, esi atsakingas ir už juos... Kam teko to pabandyti, mane supras, kaip ir aš suprantu patekusius į tokią padėtį.

O kodėl dirbantis žmogus Lietuvoje negali pasiturinčiai gyventi, kas tai stabdo ar trukdo, tai mano atsakymas yra toks: kol valdžios žmonės daugiausiai laiko skirs tarpusavio santykių aiškinimuisi, kuris iš jų geras, o kuris – dar geresnis ir t.t., tai ir toliau neliks laiko valstybės, žmonių reikalams. Juk visiems puikiai žinomos svarbiausios problemos, kurios apkartina kiekvieno mūsų gyvenimą: tai ir didėjanti emigracija, ir sveikatos apsaugos sistemos trūkumai (padėtis ligoninėse, poliklinikose, gydytojų atlyginimai ir pan.), ir švietimo sistemos bėdos (mokytojų atlyginimai, universitetų finansavimas). Ir pagaliau pensijos, kuomet pridėjus kelias dešimtis ar šimtą litų prie pensijos tai pateikiama kaip didžiausia dovana žmonėms, tačiau juk tai padėties iš esmės nepakeičia, Lietuvos pensininkai po užsienio kurortus nevažinėja, o jei ir išvažiuoja, tai tik vienetai. Dauguma skaičiuoja savo litukus, o kai kurie ir centus, kad sudurtų galą su galu. Neminiu čia didžiausių skaudulių, tokių kaip skurdas, kurio Lietuvoje apstu, karo keliuose, ir svarbiausia – man nepriimtino valdžios požiūrio į žmogų, Lietuvos pilietį apskritai. Valdžia Lietuvoje vis dar žino geriau, ko žmogui reikia. O aš manau, kad toks mąstymas, supratimas, tokia valdžios ir visuomenės partnerystė – tai niekas kitas, kaip ankstesnio mūsų gyvenimo atgarsiai, praėjusio šimtmečio mados, kurias seniai laikas keisti.

Ko palinkėtumėte „Kupiškėnų minčių“ skaitytojams Naujųjų Metų proga?

L. Andrikienė: Linkėsiu to paties, ko palinkėjau ir savo artimiausiems draugams: ramybės ir jaukumo namuose, gerumo ir šventinės nuotaikos širdyje Jums ir Jūsų brangiausiems žmonėms 2008 - aisiais!

Ir dar: seniesiems metams baigiantis visi, kurie tą naktį būsite kartu, prisiminkite praėjusius metus, bet prisiminkite tik gražiausias 2007-ųjų metų akimirkas ir pasidalinkite tais prisiminimais su kartu esančiais. Pamatysite, kaip gera dar kartą pasidžiaugti savo ir kitų žmonių sėkme, džiaugsmu, atėjusia meile, kūdikio gimimu!

Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės!

Kalbėjosi Rasa Čepaitė