AR KARJERA TRUKDO MOTERIŠKUMUI?

Jos atkakliai siekia savo tikslo, visiškai atsiduoda darbui. Kas sunkiausia veiklios moters gyvenime? Ar karjeros moterys turi laiko sau, mylimiems žmonėms? Ar visada joms pavyksta suderinti karjerą ir šeimą?

Dr.Laima Andrikienė, Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekanė.

Manau, kad kai kam pirmiausia esu karjeros moteris. Darbui, jei jis man įdomus ir patrauklus, galiu skirti (ir skiriu) daug laiko ir pastangų, paaukoti laisvalaikį, tačiau žinau ir kita – dėl artimiausių žmonių esant reikalui galiu atsisakyti ir įdomaus darbo, ir karjeros. Šiaip ar taip, vargu, ar be artimųjų palaikymo ir didelės paramos būčiau ką nors gyvenime pasiekusi.

Sūnus gimė, kai abu su vyru rašėme disertacijas. Šarūnas buvo mano didžiulis džiaugsmas. Kol jam sukako pusė metų, abu gyvenome pas mano tėvus Druskininkuose. Po to turėjau grįžti į darbą institute, pabaigti įpusėtą mokslinį darbą (disertaciją). Dirbau įtemptai, vyras taip pat. Labai pasiilgdavau savo berniuko, lėkdavau pas jį du kartus per savaitę, ten praleisdavau kiekvieną savaitgalį. Mano tvarkaraštis buvo aiškus ir nekintantis: penktadienį po pietų – į Druskininkus, sekmadienį vėlai vakare arba ankstų pirmadienio rytą – atgal į Vilnių, į darbą. Man tuomet atrodė, kad kelią į savo vaikystės miestą rasčiau užrištomis akimis… Disertaciją apgyniau ankščiau negu vyras, bet Šarūnas ir toliau liko pas mano tėvus. Jam paprasčiausiai netiko darželis, jis – nedarželinis vaikas. Atsiveždavome jį ir į Vilnių, samdėme auklę jį prižiūrėti, kaip dauguma jaunų šeimų išbandėme visas tuomet įmanomas priemones. Atvirai kalbant, džiaugiuosi, kad galėjome sau leisti apsieiti be darželio, o Mama buvo ir pasiliko mano didžioji ir greitoji pagalba. Kelis dešimtmečius, kol su tėvais gyvenome atskirai, kur aš bebūčiau – Lietuvoje, Amerikoje, Anglijoje, Japonijoje ar kitur – Mamai skambindavau kiekvieną dieną; būdama Lietuvoje – ir po kelis kartus per dieną. Jei kada negalėdavau paskambinti, jausdavausi blogai.

Kai Šarūnui buvo penkeri, o man - trisdešimt, atsirado galimybė išvykti mokslinei stažuotei į Angliją. Išvažiavau visiems metams. Iš pradžių buvo sunku, kultūrinis šokas buvo didžiulis, gal ir todėl, kad už anglų kalbos žinias visuomet turėjusi aukščiausius vertinimus ten labai bijojau ką nors pasakyti netaisyklinga anglų kalba. Pirmą mėnesį gyvenau mažame miestelyje Anglijos pietuose pagyvenusių anglų šeimoje ir lankiau anglų kalbos kursus. Pamenu, kokia nelaiminga pasijutau, kai atvykus pas juos mano šeimininkas pasibeldė ir atnešė man į kambarį puodelį arbatos ir lėkštelę sviestainių. O aš – o siaube! - net “come in, please” nesugebėjau pasakyti, vietoj to pasakiau kažkokią sudėtingą frazę, kurios pati išsigandau. Atsistojau prie lango ir apsiverkiau: “Ko aš čia atvažiavau, kaip gyvensiu? Kodėl negalėjau sėdėti namie, ramiai auginti vaikus?”. Universitete greitai suvokiau, jog atvykusi iš planinės, iškreiptos ekonomikos valstybės nežinau rinkos ekonomikos dėsnių, sunkiai suprantu, ką per seminarus diskutuoja kolegos dėstytojai. Ilgai nelaukusi ryžausi nueiti pas savo stažuotės vadovą ir pasakiau, kad noriu lankyti paskaitas kartu su studentais. Pasiekiau savo: po kelių mėnesių paskaitų lankymo, ilgų valandų prie knygų rinkos ekonomikos paslaptys tapo nebe paslaptimis, o perprasta, suvokta tiesa.

Į Lietuvą iš Mančesterio skambindavau kasdien. Kartais bandydavau save įtikinti, jog šiandien neskambinsiu, pataupysiu pinigus, bet neištverdavau. Šarūnas laukdavo tų skambučių, ir kasdien – tas pats pokalbis: „Šarūnėli, kaip gyveni, ar sveikutis, ką veiki, ką valgei?”, o jis “Gyvenu gerai”. Man to užtekdavo, bet tik … iki kitos dienos! Pavasarį abu mano vyrai atvažiavo į Mančesterį manęs aplankyti. Dabar, kai jis studijuoja ekonomiką tame pačiame Mančesterio universitete, galvoju, kad jo pasirinkimą studijuoti Anglijoje tikriausiai lėmė jo pirma kelionė į Angliją. Kai paskutinėje mokyklos klasėje sūnus pareiškė, jog nori mokytis užsienyje, mano pirma reakcija buvo: „Tu per jaunas išvažiuoti vienas gyventi, pražūsi”. O paskui supratau, kad jei man būtų tiek metų, kiek jam dabar, ir turėčiau tokias galimybes, daryčiau tą patį ir taip pat prašyčiau mamos, kad padėtų įgyvendinti mano svajonę.

Kai sugrįžau iš stažuotės Anglijoje, šešiametis Šarūnas visam laikui parvažiavo į Vilnių, pradėjo eiti į pirmąją klasę, o ankstyvą 1990 m. pavasarį prasidėjo mano politinė karjera: rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, pirmosios kelionės į užsienį su laiškais pasaulio galingiesiems, siekiant mūsų nepriklausomos valstybės pripažinimo. Man sekėsi, jutau, kad žmonės mane palaiko, mano žinios reikalingos. Buvau pačiame darbų sūkuryje, kai lemtis trinktelėjo, skaudžiai, giliai. Vieną rytą išgirdau kraupią žinią: autoavarijoje sunkiai sužeistas mano vyras. Kelios paros nežinios, vilties, baimės, po to - laidotuvės, daugybė žmonių ir išsigandęs devynmetis Šarūnas. Iš karto po laidotuvių tėvai parsivežė mus su Šarūnu į Druskininkus. Mums abiem su sūnum prireikė medikų pagalbos, patys nepajėgėme susidoroti su netektimi. Gali būti prezidentu, premjeru, kuo tik nori, bet kai tau labai skauda – koks skirtumas, kas tu esi, kokį darbą dirbi, kiek pinigų turi?! Tuomet norėjau su Šarūnu išvažiuoti iš Lietuvos, galvojau apie diplomatinę tarnybą, bet man buvo kalbama, jog esu reikalinga čia. Laikas viską užgydė, vėl dirbau, vėl išmokau šypsotis. Po to dar aštuonerius metus buvau Seimo narė, ministrė. Visko buvo: ir neteisingų kaltinimų, ir nepelnytų apkalbų. Mano kelias – ne rožėmis klotas.

2000 m. po nesėkmingų rinkimų palikau Seimą. Reikėjo rasti savo vietą po saule. Tuo nelengvu metu jau turėjau artimą žmogų. Su Vidmantu iš pradžių buvome tik bendraminčiai, draugai, bendražygiai. Meilė atėjo vėliau. Kai ruošiausi už jo tekėti, atsiklausiau Šarūno nuomonės, o jis pareiškė: ”Mama, tu neturi manęs šito klausti. Man bus gerai, jei tau bus gerai”.

Vidmantas taip pat daug dirba, ir darbo dienomis dažniausiai mudu susitinkam tik vakare prie televizoriaus. Dėstytojos darbas universitete mano gyvenimui suteikė naują prasmę. Dirbu su žingeidžiais, reikliais ir išprususiais jaunais žmonėmis. Skaitau paskaitas, rengiu ir vykdau įvairius tarptautinius projektus, rašau straipsnius, knygas. Dabar, kai namie neturiu mažų vaikų, kai tėvai dar pajėgūs save prižiūrėti, kai mes su Vidmantu darbingi ir sveiki, aš gyvenu sau: darau, ką noriu, važiuoju, kur noriu. Gyvenu laikotarpį, kai galiu įgyvendinti daugelį seniai puoselėtų svajonių. Seniai norėjau nukeliauti į Graikiją, Afriką, ir tą su Vidmantu padarėme: dvi paskutines vasaras atostogavome Graikijos Kretos saloje ir Šiaurės Afrikoje – Tunise. Be to, seniai norėjau išmokti prancūzų kalbą, bet vis trūkdavo laiko. O štai praėjusią vasarą du mėnesius Vilniuje, Prancūzų kultūros centre kasdien mokiausi šios gražios kalbos ir labai džiaugiuosi, kad jos jau pramokau. Kita vertus, jokie moteriški rūpesčiai ir džiaugsmai man nesvetimi: kai reikia kur nors eiti, genda nuotaika, kad neturiu ką apsirengti; kai nuotaika subjūra ir reikia ją taisyti - užsuku į kirpyklą ar bent gėlių vazonus namie perstumdau į naujas vietas.

Manau, kad esu mylinti dukra, mama, žmona. Gal todėl esu mylima, ir kitokio gyvenimo man nereikia. Darbas, visuomeninė veikla suveda su daugybe įdomių žmonių, susirandu daug draugų, nuoširdūs santykiai su jais gyvenimą daro spalvingesnį ir visavertį.

Negalvoju, kad ateis laikai, kai atsidėsiu tik sau ir namams ir va, tada tai pagyvensiu! Kas žino, kas laukia už posūkio….

Eglė Kulvietienė, EDITA, 2004 m. kovas