Lietuvos Tautinių mažumų atstovai save vis labiau identifikuoja su Valstybe

Tautinių mažumų padėtis Lietuvoje: ar Lietuvoje gyventi gera?
Valdas Kilpys (Kaunas)

Gegužės 30 d. Europos Parlamento narės dr. Laimos Andrikienės biure Vilniuje vyko viena pokalbių ciklo „Kava su politika“ diskusijų. Diskusijos tema – „Tautinių mažumų padėtis Lietuvoje: ar Lietuvoje gyventi gera?“. Joje dalyvavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Stanislavas Vidtmannas, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Vitalijus Karakorskis, Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro prof. Natalija Kasatkina, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento skyriaus vadovas Tadas Tumėnas.
Diskusijoje aktyviai dalyvavo ir Lietuvos tautinių bendrijų atstovai: Tatjana Jasinskaja (Rusų kultūros centras), Valentinas Jefimovas (Lietuvos rusų susirinkimas), Liudmila Rebenko (LRS Vilniaus mokytojų asociacija), Mahiras Gamzajevas (Lietuvos azerų draugija), Galina Miškinienė (Vilniaus apskrities totorių bendruomenė), Natalija Šertvytienė (Vilniaus ukrainiečių bendrija), Ela Kanaitė (Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė), Ruslanas Arutunianas (Lietuvos armėnų sąjunga), Vitalijus Fursovas (Lietuvos rusų susirinkimas, „Inventos" gimnazijos mokytojas), Leonidas Muraška (Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimas), Algimantas Gurevičius (Žydų kultūros ir informacijos centras).

Tautinių mažumų ir pilietybės įstatymai turi atitikti šiandienos reikalavimus
Anot L. Andrikienės, diskusijos pavadinime keliamas klausimas nėra atsitiktinis: „Norisi giliau pažvelgti į tautinių mažumų padėtį Lietuvoje. Esu Europos Parlamento (EP)Žmogaus teisių pakomitečio narė, didžiausios EP politinės grupės (Europos liaudies partijos - Europos demokratų) vicespykerė žmogaus teisių klausimais, tad šie klausimai man ypatingai aktualūs“.
S. Vidtmanno teigimu egzistuoja trys pagrindinės problemų grupės: kalbos ir identiteto išsaugojimas bei ksenofobijos mažinimas. Pastarosios problemos sprendimas priklauso nuo žiniasklaidos. Nemažai neaiškumų kelia ir teisiniai dalykai: „Tautinių mažumų įstatymas privalo būti modernizuotas. Sprendimo vis dar laukia dvigubos pilietybės klausimas, taip pat verta konstatuoti, kad vyriausybė ėmėsi spręsti pavardžių rašybos reikalus“, – sakė S. Vidtmannas. Jo teigimu, Lietuvoje iki šiol nėra aiškiai apibrėžta, kas gi yra tautinė mažuma.
Kita vertus, anot pranešėjo, tyrimais nustatyta, kad net 70 proc. tautinių mažumų atstovų savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas. „Lietuvoje pastebima tendencija, kad tautinių mažumų atstovai save vis labiau identifikuoja su valstybe, tačiau patys valstybės gyvenime nedalyvauja“, – teigė S. Vidtmannas.

Ar rengiamės tam, kad imigracija į Lietuvą didės ir ji bus rusakalbė?
N. Kasatkina savo pranešime pabrėžė, kad Lietuvoje vyrauja tendencija tautinių mažumų problematiką sieti tik su keliomis tautinėmis grupėmis (rusais ir lenkais). Anot pranešėjos, pagrindiniai pozityvūs įstatymai buvo priimti dar 1989 m., tačiau vėliau dėmesys tautinių mažumų atžvilgiu sumažėjo. „Nors dabartinė situacija Lietuvoje stabili, tačiau ateityje galima tikėtis gerokai didesnės imigracijos, kurios atstovai dažniausiai bus rusakalbiai. Šitam procesui reikėtų pradėti ruoštis jau dabar“, – sakė N. Kasatkina.
Pranešėjos teigimu, kitataučių asimiliacija nėra dramatiškas dalykas, nors integracija būtų pozityvesnis procesas. „Reikėtų baigti su kitataučių įtarinėjimais. Vienintelis klausimas, kuris turi prasmę šiuo atveju yra – ar žmogus vykdo Lietuvos įstatymus? Kitas, ne mažiau svarbus aspektas – kaip mažumos sugeba „gintis“. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama, siejasi su socialinės lygybės didinimu, etnine segregacija ir švietimo reikalais“, – sakė N. Kasatkina.
Pranešėja teigė, kad moksliniais tyrimais nustatyta, jog lietuvių ir kitataučių nepakantumas yra beveik toks pats. Kita vertus, neretai žiniasklaida sąmoningai užsiima „nepakantumo konstravimu“. „Ar galima kaltinti Viktorą Uspaskich dėl to, kad jis gimė Archangelsko srityje?“, – retoriniu klausimu pranešimą baigė N. Kasatkina.

Tas pats receptas netinka visoms mažumoms
V. Karakorskis pažymėjo, kad Sąjūdyje nuo pat pradžių buvo nemažai tautinių mažumų atstovų, tačiau vėliau jų kažkodėl neliko. Dar viena pranešėjo iškelta problema sukėlė audringą diskusiją. „Tautinių bendrijų atstovai yra nepatenkinti, kad neretai yra netiesiogiai tapatinami su kitomis, seksualinėmis mažumomis. Esame gana konservatyvūs ir orientuojamės į tradicijų saugojimą ir puoselėjimą, tad bet koks mūsų siejimas su minėtomis mažumomis mums yra nepriimtinas. Etninė diskriminacija turi visiškai kitokį pobūdį, tad gal vertėtų pagalvoti apie atskiro ombudsmeno sukūrimą?“, – klausė V. Karakorskis.
Europarlamentarė L. Andrikienė teiravosi, ko tautinės bendrijos tikisi iš Europos Parlamento, siekiant pagerinti tautinių mažumų padėtį Lietuvoje. V. Karakorskio teigimu, pati ES šiuo metu išgyvena kitimo laikotarpį, tad tikėtis kažkokių didelių pokyčių neverta. N. Kasatkinos nuomone, ES šiuo metu turi apsispręsti esminiu klausimu: ar leis valstybėms narėms pačioms tvarkyti tautinių mažumų reikalus priklausomai nuo realios situacijos, ar bus sukurti kažkokie unifikuoti reikalavimai, kuriuos visiems reikės vykdyti.

2007 05 31